Pasak Marijono, „ši daina – apie informacijos srautą, kuriame mes visi gyvenam. Tūkstančiai televizijos kanalų, radijo stočių, podkastų, blogerių, influencerių, save įsimylėjusių žvaigždžių ir žvaigždučių, naujienų portalų kasdien mus bombarduoja žiniomis ir kvailais pletkais.

Tūkstančiai naujų tiesų, kurios paneigiamos ir vėl atgaivinamos,
lenda į mūsų galvas. Tūkstančiai politikų, radikalų, leftistų,
dešinistų, feminisčių, antivakserių, globalistų ir antiglobalistų,
gėjininkų ir antigėjininkų, genderistų ir tradicionalistų, klimato
kaitos aktyvistų ir niekuo netikinčių – kasdien kovoja dėl savo idėjų ir
mes visi esam tos kovos dalimi.

Pagal pasirinktas ideologijas ir įsitikinimus mes įsitraukiam į
užstalės, feisbukų ar tribūnų ginčus ir ginam savo poziciją. Dažnai – su
dideliu pykčiu ir neapykanta. Informacija – naujoji mūsų religija.

Tūkstančiais informacijos kanalų mums nuleidžiamas baimės faktorius:
gąsdinimai ir nerimas dėl ateities. Mes nuolatinėje nerimo būsenoje dėl
savo vaikų, dėl galimo karo, dėl galimos krizės, dėl galimų ligų, dėl
galimo identiteto praradimo, dėl galimo išnykimo, dėl galimų durnių
valdžioje, dėl galimos apokalipsės, dėl galimos pasaulio, kurį žinome,
pabaigos.

Mes vienu metu stengiamės suvokti šimtus įvykių, nuo Jagelavičiūtės
ir Kardašian gyvenimų iki hadronų greitintuvo ir globalinio atšilimo.
Tačiau, išskyrus tikrai pašvęstus ir savo srities ekspertus, dauguma
mūsų esame visiški žiopliai. Rodos, žinome tiek daug, tačiau – nieko iki
galo.

Vienu metu aš tiesiog sustojau ir pasakiau sau:
aš žinau tiek daug, bet nieko nežinau. Tiesą sakant, nusiramink. Tu –
tik paprastas žmogus ir visko neperprasi. Gyvenk gyvenimą ir mėgaukis
juo, kol gali. Tai nereiškia, kad neturi pozicijų. Tai tik reiškia, kad
neprivalai jų turėti visais atvejais.

Norėjau, kad daina būtų linksma ir nerimtai kalbėtų apie rimtus
dalykus. Pasaulis yra chaosas ir tuo jis toks beprotiškai nuostabus.

Esu dėkingas už labai nuoširdų prisidėjimą prie dainos nuostabiai
muzikaliai operos solistei Aistei Pilibavičiūtei, seniems bičiuliams
Vytautui Bikui ir Robertui Semeniukui ir visai mano grupei, kuri staugė
priedainį „aš nežinau, aš nežinau, aš nežinau“.